Septyneriopa siužetų matematika

Spread the love

Jeigu jums pasakyčiau, kad egzistuoja tik septyni galimi siužetai, ar patikėtumėte?

Ar patikėtumėte, kad beveik visi jūsų matyti filmai ir skaitytos knygos buvo sukurti pagal septynis tuos pačius siužetus?

Be abejo, iš pirmo žvilgsnio jie neatrodo panašūs – skiriasi veikėjai, veiksmo vieta ir laikas, įvairios detalės, – bet galima atrasti daug esminių panašumų. Tokią idėją iškėlė Christopheris Bookeris savo knygoje „The Seven Basic Plots: Why We Tell Stories“ (liet. „Septyni pagrindiniai siužetai: kodėl pasakojame istorijas“). Būtent šiuos septynis siužetus bei įvairius jų pavyzdžius šiame straipsnyje panagrinėsiu.

Įveikti pabaisą

Herojus turi nugalėti baisūną, siaubiantį šalį. Siužetas pritaikytinas daugeliui pasakų, bet neretas ir tarp modernių epopėjų. Blogiukai populiarūs visur, nuo veiksmo filmų iki animacijos. Tarkime, Bramo Stokerio „Drakula“. Senasis vampyras aiškiai yra blogiukas, siurbiantis jaunų mergaičių kraują; stiprūs, drąsūs ir protingi vyrai privalo vampyrą nudėti. Paprasta, ar ne? Žinoma, tokiu siužetu galima varijuoti. Kas yra pabaisa Mary Shelley romane „Frankenšteinas“? Iš pradžių atrodo, kad tai ir yra tas baisusis zombiškasis monstras, kuris šiaip jau neturėjo vardo. Frankenšteinas iš tiesų yra jį sukūrusio mokslininko pavardė. Skaičiusieji supras, kad pati būtybė nepiktybinė – galbūt tikrasis siaubūnas yra su gyvybe eksperimentuojantis mokslininkas? Pabaisa taip pat ne visada įveikiama. Yra toks filmas „Valkirija“, kuriame toks Tomas Kruzas vaidina tokį vokietuką, sumaniusį užmušti visiems gerai žinomą istorinį blogiuką – Adolfą Hitlerį. Ir jam nepavyksta. Jis miršta. Kartais pabaisa būna per baisi, kartais pabaisa būna ne ta, kartais ji gera… Įmanoma daug variantų. Bet esme jie visi priklauso pirmajam siužetui: įveikti pabaisą.

Pelenė, arba greita sėkmė

Įsivaizduokite: esate nelabai ypatingas, neturtingas ir nežymus žmogelis. Jūs geras, sunkiai dirbate, bet vis nesiseka. Tačiau staiga išnyra geroji krikštamotė ar nutinka koks nors nuostabus atsitiktinumas ir jūs tampate turtingas, garsus ir be galo laimingas! Amerikietiška svajonė. Rags to riches, zero to hero. Lietuvių kalboje tiek posakių apie greitą sėkmę nėra – ar mums tai rūpi mažiau nei amerikiečiams? Tačiau tokios istorijos populiarios visur. Viena seniausių yra apie Juozapą – Biblija pasakoja apie pavydžių brolių parduotą vaikinuką, kuris vergijoje ima ir padaro karjerą ir tampa viziriu (tokiu kaip ir ministru pirmininku). Pasakose kvailelis trečias brolis Jonas pasuka prasčiausiu keliu ir galiausiai gauna princesę. Aladinas randa stebuklingą džiną. Džeinė Eir susitinka stebuklingą poną. Formulė yra tokia: veikėjui ne itin sekasi, bet jis doras, sunkiai dirba, rodos, pradeda sektis, tada staiga nutinka kažkas itin blogo, bet veikėjas tai išveria. Ir viskas. Laiminga pabaiga.

Užduotis

Nuneški žiedą į Mordorą ir jį sunaikinki. Išsiaiškink, kas yra žudikas. Rask lobį. Herojus gauna užduotį, tikslą, kurio jis negali ignoruoti. Kelionė dažniausiai būna nelengva, sutinkama pabaisų, pagundų, reikia peržengti itin pavojingas kliūtis ir kartais net nužengti į mirusiųjų karalystę. Kaip ir su kitais siužetais, įmanoma ir tamsesnė šios istorijos variacija. Geras pavyzdys yra Hermano Melvilio „Mobis Dikas“: kapitono Ahabas siekia rasti ir nugalabyti Baltąjį Banginį, dėl kurio vyras kadaise neteko kojos. Tipiška herojaus užduotis retai kada būna nekalto padaro skriaudimas.

Kelionė ten ir atgal

Arba Hobitas. Galbūt sakysite, kad Hobitas yra labiau užduotis nei kelionė? Torinui, nykštukų karaliui, siekiančiam atkariauti iš slibino kalną, turbūt taip. Tačiau Bilbui Beginsui nerūpėjo nei kalnas, nei nykštukų auksas. Iš esmės į kelionę jį įviliojo Gendalfas. Na, ir mažasis žmogiukas slapčia turbūt troško nuotykių, kad ir nederamų garbingam hobitui. Tokio tipo istorijose kelionė privalo būti baugi. Tai ne šiaip sau pasivaikščiojimas kieme – protagonistas išstumiamas iš komforto zonos, susiduria su neregėtais dalykais, aplinka kardinaliai pasikeičia. Kaip Alisa Stebuklų šalyje. Ar Dorotė pas Ozo burtininką. Herojui baisu ir nesaugu. Kiek kartų Bilbas skundėsi, kad nori grįžti namo? O kai galiausiai grįžtama, pagrindinis veikėjas dažnai būna pasikeitęs, išmintingesnis… O kartais temano kelionę sapnavęs. Tokio tipo istorijas lengva suprasti net ir mažiems vaikams, kuriems pasaulis vis dar menkai suprantamas, tačiau kelionės motyvas taip pat labai būdingas ir mokslinei fantastikai. Žiulio Verno veikėjai keliauja į Žemės centrą ir 20 000 mylių po vandeniu, o H. G. Velso Laiko keliautojas keliauja… laiku. Net jeigu kelionė nėra pagrindinis istorijos elementas, tai dažnai neatsiejama dalis.

Komedija

Ar žinote, kodėl „Dieviškoji komedija“ yra komedija? Kaži, ar eilės apie pragare besikankinančias sielas kam nors kelia juoką. Šiais laikais komedija mums siejasi su Ponu Bynu ir Bridžita Džouns, tačiau anksčiau, pasak knygos autoriaus, komedijomis buvo vadinami visi laimingai besibaigiantys kūriniai. Komedija tai antitragedija. Paprasta. Šis žanras, atsiradęs antikos Graikijoje, nemažai pasikeitė. Iš pradžių laimingai besibaigiantys kūriniai virto laimingai besibaigiančiomis meilės istorijomis. O tada laimingai besibaigiančios meilės istorijos Šekspyro dėka tapo laimingai besibaigiančiomis meilės istorijomis, kurių viduryje vyksta, atsiprašant, kažkokia velniava. Pavyzdžiui: vedybų netrokštanti pora įviliojama į vedybas („Daug triukšmo dėl nieko“), visur laistomas meilės eliksyras ir meilės intrigos miške dar suintrigėja („Vasarvidžio nakties sapnas“), o vaikinu persirengusi moteris sugeba atitraukti mylimojo akis nuo jo naujos aistros („Du džentelmenai iš Veronos“). Karnavalai, vyrai moterų ir moterys vyrų drabužiais, sumaištis, meilės piramidės, tetraedrai ir kubai bei galiausiai gera pabaiga. Laimingai besibaigianti meilės istorija su kažkokia velniava viduryje.

Tragedija

Vienas pagrindinių dalykų, skiriančių tragediją nuo kitų siužetų, yra veikėjo tikslas. Nugalėti Voldermortą? Koks geras ir siektinas tikslas! Sėkmės, Hari! Tačiau kuo ilgiau išlaikyti grožį ir jaunystę moralės kaina?.. Turbūt retas skaitytojas plos Dorianui Grėjui grimztant vis giliau į nuodėmes. Žinoma, tragedija taip pat išsiskiria savo itin nelaiminga pabaiga. Iš esmės geras veikėjas pražudo save skubėdamas ne paties geriausio tikslo link, greičiau jau pagundos. Klaida, nelaiminga meilė, išdavystė ir beprotystė yra dažnos palydovės. Kad ir žymusis Hamletas: siekdamas atkeršyti už išduotą tėvą, suklydęs nužudo nekaltą žmogų, nesugeba išgelbėti Ofelijos ir galiausiai miršta. Arba lietuviškasis Skirgaila, kuris, rodos, tenorėjo gero Lietuvai ir Onos Duonutės meilės, bet, nesugebėjęs pasiekti savo tikslų, nelaimingasis sutrypia savo žmogiškumą, tampa žiaurus, negailestingas ir žūsta dvasiškai. Edipas, Boni ir Klaidas, Ana Karenina… Tragedija yra gėrio ir blogio kova, vidinis mūšis, kuriame tragiškasis herojus pralaimi prieš patį save. Jis krinta lyg Ikaras, prisiartinęs per arti prie gundančios saulės ir nudegęs sparnus. Pabaigoje žlugęs herojus visada vienas, nesugebėjęs išlaikyti ryšių su visuomene, šeima, mylimaisiais. Ir šitaip buvęs herojus virsta pabaisa, tarsi veidrodinis atspindys istorijos, kurioje naujas, nesugadintas didvyris įveikia monstrą.

Atgimimas

Kas gi nežino „Gražuolės ir pabaisos“? Žavusis princas, paverstas monstru dėl savo bjauraus elgesio, turi surasti mergelę, kuri pamiltų jį tokį, koks yra. Ir tokia mergelė atsiranda, auksaširdė gražuolė; pakeičia pabaisiškąjį karalaitį, jį pamilsta ir taip išgelbsti. Snieguolė, persekiojama piktosios pamotės, naiviai atsikanda užnuodyto obuolio ir krinta ant žemės, ją teišgelbės princo bučinys. Dikenso Skrudžą aplanko trys dvasios, kurių parodyti vaizdai paveikia Skrudžą ir jis tampa geresniu žmogumi.

Vienas svarbiausių elementų atgimimo tipo istorijose yra tam tikras sąstingis: veikėjas būna įstrigęs pabaisos kūne, ištiktas komos ar patiriantis dvasinę stagnaciją. Ir tada gelbėtojas – gražuolė, princas ar Kalėdų dvasios – padeda veikėjui pasikeisti, išnirti iš sąstingio.

Žinoma, ne viskas taip paprasta. Nemažai istorijų turi ne vieną siužetinę liniją ir gali puikiai derinti pabaisos įveikimą su užduotimi ar atgimimą su Pelenės istorija. Taip pat yra kūrinių, kuriuos būtų sunku priskirti vienam ar kitam siužetui. Modernūs ir postmodernūs kūriniai tik ir stengiasi neįtilpti į rėmus. Tačiau įdomumo dėlei galite pabandyti pažaisti: kokia yra šios istorijos esmė? O anos? Ir galbūt nustebsite, koks paslaptingai paprastas gali būti visas istorijų pasaulis.

 

Iliustracijos autorės

Leave a Reply

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

lt_LTLithuanian
lt_LTLithuanian