Slibinai bibliotekos lentynose: knygos apie paslaptinguosius žvynuočius

Spread the love

Drakonas, slibinas – sparnuotas roplys, dažnas mitų ir pasakų svečias, kartais pabaisa, siaubūnas, o kartais gudrus patarėjas. Tam tikras drakonų vaizdinys egzistuoja kone kiekvienos tautos folklore, nors niekas tiksliai nežino, iš kur šios būtybės atvyko: galbūt mūsų protėvius įkvėpė rastos dinozaurų fosilijos, o gal ropliai, kartais ganėtinai slibiniški.

Magiškieji ropliai dažniausiai būna dviejų tipų: geriečiai arba blogiečiai. Tipiškas gero žvynuočio pavyzdys yra kiniškas drakonas – išmintingas ir stiprus, galios ir sėkmės simbolis. Tipiškas slibinas blogietis – ugnimi besispjaudantis siaubūnas, kurį karžygys privalo nudobti, kad išgelbėtų princesę, draugą, miestą ar šalį – tokių istorijų gausu Europos folklore. Šie padarai dažnai skiriasi net ir išvaizda: kiniškasis primena keturkoję gyvatę, o europietiškasis sparnuotą driežą, neretai turintį kelias galvas.

Slibinai minimi nuo seniausiųjų laikų. „Gilgamešo epo“, vieno ankstyviausių literatūros kūrinių, veikėją Humbabą galima pavadinti drakonu: jis žvynuotas, puikuojasi gyvatės uodega, nagais, ragais ir yra herojaus priešas. Skandinavų mitologijoje minimas Jormundgandas, visą pasaulį apjuosti gebanti jūrų gyvatė. Viduramžiais išpopuliarėjo šventojo Jurgio istorija, atsikartojanti daugeliu pavidalų įvairiose kultūrose – riteris nudobia slibiną, besirengiantį suryti karalaitę, aukojamą norint apsaugoti miestą. Lietuvių liaudies pasakose bene visi slibinai yra blogiečiai, dažniausiai devyngalviai. Vienas graužia medį, trokšdamas suryti jame tupinčią mergelę, kitas klastingai pagrobia mergelę, o trečiasis reikalauja už jo ištekinti princesę. Galų gale kone visi jie būna nudobiami ar bent jau gudriai herojaus apsukami ir apeinami.

Paslaptingieji žvynuočiai tebesklendžia ir po dabartinės literatūros skliautais. Daugiausiai jie figūruoja dviejuose žanruose: vaikų literatūroje ir fantastikoje, kadangi abu žanrai neretai įkvėpimo semiasi iš mitų ir legendų. Vaikams tai primena pasakas, girdėtas vaikystėje, o fantastai tas pačias pasakas dažnai susuka į kažką tamsesnio, suaugėliškesnio. Įdomu pastebėti, kad šiuolaikiniai Vakarų pasaulio rašytojai dažnai nebesilaiko tipiško piktojo slibino klišės. Nors dar dažnai aptinkamas klasikinis drakono kaip siaubūno vaizdavimas, šie padarai šiuolaikinėje literatūroje dažnai tampa herojų draugais. Žvilgtelėkime į kelis populiaresnius kūrinius, kuriuose lizdus susisuko mūsų pamėgtieji ropliai.

J.R.R. Tolkien „Hobitas, arba Ten ir atgal“

Ar rastumėte bent vieną fantastikos mėgėją, nežinantį šio anglų rašytojo? „Hobitas“ buvo viena pirmųjų autoriaus išleistų knygų, po kurios pasirodė ir žymusis „Žiedų valdovas“ (šis romanas tikriausiai nebūtų mūsų pasiekęs, jei „Hobito“ sėkme patenkintas leidėjas nebūtų paskatinęs rašytojo kurti toliau). Tai knyga vaikams, tačiau ją dar godžiau ryja vyresnio amžiaus fantasto fanai. Nors žvynuotis Smogas figūruoja vos keliuose skyriuose, jis neatsiejamas nuo hobito Bilbo ir nykštukų užduoties. Raudonai auksinis baisūnas tūno užėmęs nykštukams priklausiusį kalną bei lobius, kuriuos nykštukai žūtbūt trokšta atsiimti. Tai tipiška europietiška slibino interpretacija: drakonas, gobšus, žiaurus ir pasipūtęs, yra antagonistas – iššūkis, kurį veikėjai turi įveikti, norėdami pasiekti savo tikslą. Į Bilbo ir Smogo dialogą autorius gudriai įpina tradicinius pasakų elementus: Bilbas neatskleidžia savo vardo, mina siaubūnui mįsles, žeria jam pagyras, taip vilkindamas laiką ir išgaudamas drakono paslaptis. Slibinai taip pat minimi kitose fantasto pasakojimuose, pavyzdžiui, „Hurino vaikuose“, kuriame milžiniškas rėpliojantis driežas taip pat yra priešas, pabaisa.

C. Cowell „Kaip prisijaukinti slibiną“

Nors šis pavadinimas daugeliui asocijuojasi su filmais, jie yra paremti Cowell istorija. Įtraukiantis, linksmas ir lengvas, pilnas juokingų, bet žavių iliustracijų, šis pasakojimas puikiai tinka septynmečiui ar aštuonmečiui, dar ne per seniausiai pradėjusiam individualią knygų veiklą. Esą aprašomi vikingų laikai ir vikingiškas gyvenimo būdas, tačiau istorinių tiesų kūrinyje ieškoti nepatarčiau. Įdomu tai, kad filmo siužetas gerokai skiriasi nuo originalo: filme slibinai yra didžiausi vikingų priešai, o Žagsulys yra revoliucionierius, sugebėjęs vieną jų prisijaukinti. O kūrinyje tai privalomas ritualas kiekvienam vikingui ir slibinai yra tarsi žvynuoti, sparnuoti šuniukai – vikingai juos jaukinasi ir dresuoja, siunčia medžioklėn bei ima į mūšius. Drakono neturintis vikingas yra nevykėlis, nusipelnąs tik pašaipų ir juoko. Knygos Žagsulys nuo bendraamžių ir nuo savo filmo dvynio skiriasi tuo, kad, nusivylęs oficialiu slibinų dresavimo gidu, teliepiančiu KUO GARSIAU ANT JŲ RĖKTI, jis sumano dresuoti Bedantį savaip, kalbindamas jį slibiniškai, ko išmoko per ilgus drakonų stebėjimo metus, šitaip su juo susidraugaudamas. Nors pasakojimas skirtas vaikams, slibinai vaizduojami ganėtinai originaliai ir išsiskiria tarp visų drakoniškųjų knygų.

C. Funke „Drakono raitelis“

Vaikystėje „Drakono raitelis“ buvo vienas mėgstamiausių mano kūrinių, ne kartą skaitytas. Vokiečių rašytoja pasakoja apie drakonus, besislepiančius šiuolaikiniame pasaulyje. Jų prieglobstį, atokų slėnį, ketina pasiglemžti žmonės, ir senas slibinas jaunam drakoniukui Lungui pasiūlo keliauti ieškoti Dangaus pakraščio, toli Himalajuose, kur žvynuočiai galėtų gyventi ramiai ir saugiai. Lungas keliauja ne vienas: jį lydi kaukutė Sierakailė ir juos užtikęs berniukas Benas. Kelionėje bendražygiai sutinka aibę padarų, įskaitant gudrias kalbančias žiurkes, homunkulą, nykštukus ir baziliską. Pats Lungas kaip drakonas yra gana kiniškas: viengalvis, geraširdis, išmintingas, sidabrinis ir dailus. Lungas nėra priešas, kurį reikia įveikti, bet istorijos protagonistas, kuriam kiti veikėjai padeda įvykdyti užduotį.

A. Lindgren „Broliai Liūtaširdžiai“

Teoriškai skirtas vaikams, šis romanas yra nevaikiškai tamsus: kalbama apie ligas, mirtį, karą ir išdavystes. Veiksmas vyksta Nangijaloje, pomirtiniame pasaulyje, kuriame po mirties susitinka broliai Liūtaširdžiai – Džonatanas ir Karlas. Rodos, ši vieta turėtų būti tokia šviesi ir džiaugsminga, bet taikiuosius gyventojus engia tironas Tengilis, ypatingu ragu kontroliuojantis drakonę Katlą. Broliai prisideda prie sukilimo ir galiausiai turi susiremti su pačia ugnimi šnopuojančia siaubūne. Lindgren taip pat trumpai pavaizduoja dviejų pabaisų susidūrimą, Katlos ir Karmo, kito drakoniško padaro. Tai įprastas pasakinis siužetas: taikią šalį kontroliuoja piktas valdovas, o šiam tarnauja galingas baisūnas, kurį pasakos herojai turi nukauti.

J.K. Rowling „Haris Poteris“

Pasaulį pavergusi Hario Poterio, Berniuko, kuris išgyveno, istorija, deja, drakonams per didelės svarbos neteikia. Kelyje jų Haris sutinka vos vieną kitą – Norbertą, Norvegijos gūbriuotąjį, kurį Hagridas slaptai augino savo trobelėje, Vengrijos ragauodegį, iš kurio per Burtų trikovės turnyrą jam teko atimti kiaušinį, ir Gringotso slibiną, ant kurio nugaros Haris, Ronis ir Hermiona pabėgo iš banko. Visgi magiškajame pasaulyje drakonai gana reikšmingi: Hogvartso šūkis yra „Niekada nekutenk miegančio slibino“ ir iš slibinų išgaunami įvairūs , tokie kaip slibino širdies styga, kraujas ir ragai, dažnai naudojami eliksyrų ir lazdelių gamybai. Kai kurie burtininkai – slibinologai ir slibinų dresuotojai – šiems padarams paskiria visą gyvenimą. Tai viena pavojingiausių gyvūnų rūšių burtininkų pasaulyje, tačiau tai tėra gyvūnai, ne draugai, kompanionai ir ne didžiausi priešai.

G.R.R. Martin „Ledo ir ugnies giesmė“

Šiuose masyviuose fantastiniuose romanuose (kiekviena dalis turi apie 700 ar daugiau puslapių), pagal kuriuos sukurtas populiarusis serialas „Sostų karai“, taip pat nepamirštama drakonų. Drakonai buvo Targarianų, ilgai karalystes valdžiusios dinastijos, simbolis ir palydovai. Ciklo pradžioje drakonai laikomi išnykusiais ir teegzistuoja jų kaulai. Tačiau Deineris Targarian, paskutinioji iš savo giminės, gauna dovanų drakonų kiaušinių ir sugeba pažadinti juose užmigusius slibiniūkščius. Autorius pasakojimą vysto skirtingų veikėjų perspektyvomis ir drakonai yra esminė Deineris perspektyvos dalis. Tačiau jų svarba ir įtaka pasakojime išlieka antraeilė, nes fokusuojamasi į pačius veikėjus.

N. Novik „Jo Didenybės drakonas“

„Temereiro epopėja“ priklauso alternatyviosios istorijos žanrui ir „Jo Didenybės drakonas“ yra pirmoji ciklo dalis (deja, vienintelė, išversta į lietuvių kalbą). Kas, jei Napoleono karuose žmonėms būtų padėję… drakonai? Šioje istorijoje žvynuočiai yra greitesni, protingesni ir vertingesni už geriausias karo mašinas ir puikiausius karo žirgus. Jie mąstantys, jaučiantys ir kalbantys. Esama daugybės slibinų rūšių, bet labiausiai vertinami išmintingieji kinų drakonai. Pagrindinis veikėjas, britų laivyno kapitonas Vilas Lorensas, nukautame prancūzų laive randa kiaušinį, iš kurio išsirita kiniškasis drakoniukas, Temereiras. Prasideda jų draugystė ir nuotykiai… Tai dar vienas pavyzdys drakonų kaip draugų ir palydovų, o ne kietaširdžių siaubūnų. Autorė dailiai pina realius istorinius įvykius ir mitines būtybes į vieną fantastinį pasakojimą, kurį puikiai prisimenu net po kelerių metų.

C. Paolini „Eragonas“

„Eragonas“, pirmoji fantastinio ciklo „Paveldėjimas“ dalis, priklauso high fantasy žanrui, kaip ir J.R.R. Tolkien ir G.R.R. Martin kūryba – tai pasaulis, kuriame veikia burtai, gyvena elfai ir skraido drakonai. „Eragoną“ autorius pradėjo rašyti vos penkiolikos ir šeima jo leidimą padengė savo lėšomis, bet gan greitai šis ciklas buvo pastebėtas nemažos leidyklos, kuri jį perleido. Masyviosios knygos pasakoja Eragono, berniuko, kuris rado drakono kiaušinį, istoriją. Anksčiau drakonai ir jų raiteliai buvo elitiniai kariai, saugantys valstybę, bet dabar Eragonas su Safyra, savo slibine, yra vienintelis Drakono raitelis, neskaitant šalį engiančio piktojo karaliaus, kurį, žinoma, anksčiau ar vėliau teks nuversti. Panašu, kad autorių nemažai įkvėpė J.R.R. Tolkien – abu rašytojai vaizduoja elfus labai panašiai, kuria jiems kalbą, jų pasauliai taip pat gan artimi, ir kai kurie kaltina Paolini plagiatu. Šis klausimas, kaip ir „Paveldėjimo“ ciklo išliekamoji vertė, ginčytinas, bet „Eragonas“ paauglystėje buvo gerokai mane įtraukęs.

Tai tik keli pavyzdžiai kūrinių, kuriuose minimi paslaptingieji žvynuočiai. Juos yra palytėjęs lenkų fantastas Andrzej Sapkowski cikle „Raganius“, airių kilmės amerikietė Anne McCaffrey „Drakono skrydyje“ ir kitose kūriniuose bei italė Licia Troisi savo cikle „Drakono raitelė“. Be to, gan daug knygų apie paslaptinguosius padarus nėra išverstos į lietuvių kalbą. Drakonų vaizdavimas keičiasi: buvę priešai, jie dabar neretai tampa herojaus draugais ir palydovais, tai jau beveik klišė. Tačiau jų populiarumas nemąžta, galbūt tik auga. Nenuostabu – daug ką žavi idėja apie protingas ir galingas skraidančias būtybes, kurios gali griauti, bet taip pat padėti ir patarti.

O kokios Jūsų mėgstamiausios knygos apie drakonus?

Leave a Reply

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

lt_LTLithuanian
lt_LTLithuanian