Sakmė apie Gestą Berlingą ir ne tik

Spread the love

Kartą, su močiute kalbėdama apie knygas, užsiminiau šiuo metu skaitanti Selmos Lagerliof „Sakmę apie Gestą Berlingą“. Lyg buvau mačiusi ją močiutės lentynoje. Tačiau ji pasakė, kad, pavarčius knygą, ši pasirodė per daug vaikiška, todėl neskaitė. Bandžiau paaiškinti, kad, nors ir pilnas fantastinių ir pasakinių elementų, kūrinys tikrai nėra vaikiškas, bet močiutė, rodos, nepatikėjo. Įdomu, ar patikėsite jūs.

Selma Lagerliof gimė 1858 m. Švedijoje, Vermlande. Šį kraštą aprašo ir „Sakmėje apie Gestą Berlingą“, savo debiutiniame romane. Lagerliof, buvusi kaimo mokytoja, skaitė ir rašė nuo vaikystės, bet pirmąjį romaną išleido tik trisdešimt trejų, laimėjusi knygos kontraktą literatūrinio žurnalo organizuotame konkurse. Po aštuoniolikos metų ji tapo pirmąja moterimi, gavusia Nobelio literatūrinę premiją, ir pirmąja Švedijos akademijos nare. Vaikai dažnai pažįsta jos „Stebuklingąsias Nilso keliones“, o suaugusieji tokius kūrinius kaip „Liovenšioldų žiedas“ ir „Kristaus legendos“.

Pradėjus skaityti, „Sakmė apie Gestą Berlingą“ man pasirodė keista. Keistai kalbėjo žmonės, keistai klostėsi įvykiai, keistai ėjo laikas. Ką tik šnekėjo žmogus, o dabar jau ežeras, kalnai. Jaučiausi lyg turistė, atvykusį į nepažįstamą, seną Švedijos kaimą, kur sekmadieniais visi sueina į mišias, bet miškuose vis dar knibžda nykštukų, miškinių, skalbiasi vandenės ir žmonių tyko velniai. Tai nėra fantastika, jų nereikia galabyti, su jais neprekiaujama, nelabai ir bendraujama, bet jie vis kažkur už kampo, slepiasi, stebi. Reikėjo priprasti ir prie rašytojos stiliaus: Lagerliof neskuba, mėgsta stabtelėti ir pasigėrėti peizažu, kreiptis į skaitytoją. Ji, kaip pasakotoja, nesiekia tiesiausiu keliu nusigauti nuo taško A iki taško B, bet renkasi vaizdingesnį takelį. Tai gali būti arba minusas, arba privalumas – sprendžia skaitytojas.

Pagrindinis veikėjas, Gesta Berlingas, kartais primindavo šapelį, gyvenimo upėje besimėtantį tarp stiprių, galingų uolų – veikėjų moterų. Jis, nušalintas pastorius, neretai dramatiškas ir neryžtingas, galbūt netgi silpnas. Jis daro daug klaidų ir daug gailisi. Po truputį, lėtai, jis keičiasi į gerąją pusę, auga, dažnai jį supančių moterų dėka. Moterys įdomios, su skirtingais charakteriais, skirtingomis istorijomis, skirtingai besielgiančios, bet beveik visos jų anksčiau ar vėliau Gestą Berlingą įsimylėdavo, lyg užburtos pasakų kerais. Ne, šis romanas nėra muilo opera, nors kartais siužetas ton pusėn dirstelėdavo. Moteris tokie įsimylėjimai tik dar labiau sustiprindavo: veikėjos pasimokydavo iš savo klaidų ir jų nebekartodavo (ne taip, kaip Gesta), tapdavo dar įdomesnėmis, stipresnėmis veikėjomis. Įdomūs ir antraeiliai personažai – autorė norėjo papasakoti ne apie vieno vermlandiečio gyvenimą. Tačiau šitaip iškilo kita problema: nenuoseklumas.

Matot, sakmė apie Gestą Berlingą nėra vien apie Gestą Berlingą. Jis labiau kaip irklas, kuriuo naudojasi Lagerliof, plukdydama skaitytojus Lioveno ežeru ir pasakodama apie krantuose gyvenančius žmones. Nors didžioji dalis įvykių sukasi apie jį – ir jo moteris, – antroje knygos pusėje atsirado daug neilgų skyrelių apie vieną ar kitą Vermlando gyventoją. Kai kurios istorijos menkai siejosi tarpusavyje, galima suabejoti, skaitote romaną ar trumpų istorijų rinkinį. Greičiausiai autorės tikslas buvo atvaizduoti Švedijos kaimą ir vaizduoja ji puikiai, tačiau, veiksmui pabaigoje grįžtant prie Gestos, buvau jį primiršusi.

Pridurčiau, kad šiek tiek klaidina ir trumpas aprašas knygos gale, teigiantis, kad pasakojama apie Švedijos kaimo senovę, nes iš tiesų mažai pasakojama apie pačius kaimiečius. Dauguma veikėjų priklauso viduriniajai ar aukštesniajai klasei: pastoriai, grafai, majorienė, stambesni ir smulkesni dvarininkai, kavalieriai… Vos keli antro plano personažai, tokie kaip gražioji šluotų rišėja, kaimo ragana, tarnaitė, piemuo, priklauso žemesniajai. Ar ūkininkai ir jų žmonos buvo per daug užsiėmę, kad prisimintų buvusias meiles ir nuotykius? Tiesa, puiku, kad autorė neapsiribojo vien senų aistrų aprašymu, nors labai tai mėgo. Buvo gražus skyrelis apie dviejų moterų draugystę, šiek tiek daugiau apie vienišus ir su vienatve susitaikiusius personažus.

Jei reikėtų apibūdinti kūrinį vienu žodžiu, sakyčiau „keista“. Keista man, negyvenusiai Skandinavijoje, nepažįstančiai jos girių ir būtybių. Keistoka struktūra, stilius – dažnai gerąja prasme, kartais ne visai. Romanas ne vaikiškas ir ne fantastinis, bet lyg išsiblaškęs, sapnuojantis. Ar norėtumėt sėdėti trobelėj prie židinio šaltą žiemą, klausydami moters pasakojimo, lėto, nenuoseklaus, kartais per daug detalizuoto, o kartais per mažai, susipynusio su senovės legendomis, pasakotojos mintimis ir svajomis? Jeigu atsakėte taip, galbūt ši knyga kaip tik jums. Jeigu ne, yra dar daug kitų.

Leave a Reply

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

lt_LTLithuanian
lt_LTLithuanian