Rūta Šepetys „Druska jūrai“

Spread the love

Istoriniai romanai – populiarus žanras, o išgyvenimo istorijos – dažna tema. Karių memuarai, besislapstančiųjų dienoraščiai, išlikusiųjų prisiminimai ar tiesiog į realių įvykių apsiaustą susupti fikciniai pasakojimai – tokie romanai gali įgyti daug formų, bet istorinės aplinkybės yra būtina detalė.

Autorės darbai, knygos siužetas

Rūtos Šepetys „Druska jūrai“, lietuvių kalba išleistas 2016 m. ir verstas Zitos Marienės, taip pat priklauso šiam žanrui ir tai jau trečiasis lietuvių kilmės amerikietės kūrinys. Pirmasis romanas, „Tarp pilkų debesų“, nupasakojantis lietuvių tremtinių Sibire dalią, Lietuvoje itin išpopuliarėjo, o neseniai pasirodė pagal jį pastatytas filmas. Romanas buvo gerai įvertintas kritikų, susilaukė nemažai apdovanojimų ir yra išverstas į beveik 30 kalbų. Antrosios rašytojos knygos „Nelengvu keliu“ siužetas vystosi Naujajame Orleane, praeito amžiaus vidury.

„Druska jūrai“ vėl grįžta į Antrojo pasaulinio karo kankinamą Europą – konkrečiau, 1945 m. Rytų Prūsiją. Pralaimintys vokiečiai traukiasi nuo artėjančių rusų, o su jais bėga ir civiliai, besistengiantys pasiekti „Wilhelm Gustloff“, realiai egzistavusį laivą, turėjusį išgelbėti 10 000 žmonių, tačiau paskandinusį kone 9 000. Nors tai bene didžiausia tragedija jūroje, ji žinoma gan menkai. Autorė trejus metus rinko medžiagą, bendravo su išgyvenusiaisiais ir mokslininkais, aplankė daug šalių ir perskaitė knygų. Ne tik apie patį laivą, bet ir apie batų blizginimą ir siuvimą – ir tik dėl to, kad vienas veikėjas buvo batsiuvys. Šis romanas taip pat susišlavė nemažai medalių ir buvo tapęs „New York Times“ bestseleriu.

Kaip jau minėta, istorija iš esmės sukasi apie nelaimingąjį laivą, tačiau iki jo bėgliai keliauja ilgai. Siužetas gali pasirodyti ne itin ypatingas: bėgliai yra paprasti žmonės, besiiriantys per šaltį ir pavojus saugių žemių link. Jie nesusigrumia su Hitleriu, neužbaigia karo ir neišgelbsti kelių tūkstančių pasmerktųjų. Žiaurių detalių ir antraeilių veikėjų mirčių nemažai, tačiau joms retai skiriama daugiau dėmesio, tai tėra fonas pagrindinių veikėjų išgyvenimams. Būtent tie išgyvenimai ir yra pagrindinė „Druskos jūrai“ ašis – šis romanas tarsi nori, kad skaitytojas įsivaizduotų paprasto žmogaus potyrius Rytų Europoje Antrojo pasaulinio karo pabaigoje. Ir manyčiau, kad autorė šį tikslą pasiekė.

Keturi personažai

Pasakojimo būdas yra gan neįprastas – kalbama pirmuoju asmeniu, tačiau iš keturių skirtingų veikėjų pozicijų. Skyreliai trumpi, dažnai užimantys vienut vienutėlį puslapį. Būtent ši ypatybė dažnai mane apgaulingai įviliodavo į dar ir dar vieną skyrių, priversdama naktį užsiskaityti ir ryte pramiegoti pirmąjį žadintuvą. Šie keturi veikėjai – iš Lietuvos bėganti vokiečių kilmės lietuvė, dirbanti medicinos sesele, dokumentų neturinti penkiolikmetė lenkė, slepianti ne vieną skaudžią paslaptį, antinaciškai nusiteikęs vokietis iš Rytų Prūsijos, ir pagaliau jaunas vokiečių jūreivis, tarnaujantis „Wilhelm Gustloff“ laive. Jie visi iškeliauja iš skirtingų taškų, tačiau vėliau susitinka, bendrauja ir keičia vienas kito likimus.

Visi veikėjai skirtingi ir įdomūs, kiekvienas turi savo vertybes, tikslą ir praeitį, kuriai atskleisti skirta nemažai puslapių. Tačiau jaučiau tam tikrą atskirtį tarp pirmųjų trijų bėglių ir ketvirtojo veikėjo. Rodės, kad jis neįsipaišo į bendrą vaizdą, gadina simetriją. Pasakojimai skiriasi net ir stilistiškai: kol lietuvė, lenkė ir prūsas tiesiog pasakoja dabartinius išgyvenimus ir prisiminimus, įsileisdami skaitytoją į savo mintis ir vidinius pasaulius, jūreiviukas didžiąją laiko dalį mintyse kuria laiškus patinkančiai merginai, neretai juose gerokai perdėdamas savo patirtis. Kita vertus, ši perspektyva atneša įvairovės ir leidžia į įvykius pažvelgti nauju žvilgsniu.

Apibendrinant

Pats kūrinio stilius labai lengvas, skaityti tikrai nėra išbandymas ir knygą sugraužiau vos per kelias dienas. Nemanau, kad romanas yra skirtas vien jaunimui, nors pagrindinių veikėjų amžius nesiekia ar vos viršija 20 metų. Buvo smagu atrasti sąsajų tarp šio ir pirmojo autorės romano – „Tarp pilkų debesų“ – kai kurie veikėjai ir netgi siužetai yra tarpusavyje susiję. „Druska jūrai“ nėra istorijos pamoka, didvyrių epas ar linksma pasaka. Tai istorija apie keturis skirtingus jaunus žmones, daug ką praradusius ir prarandančius. Rekomenduočiau romaną visiems, mėgstantiems istorinį žanrą ar tiesiog pasakojimus apie kovą už gyvenimą.

Leave a Reply

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

lt_LTLithuanian
lt_LTLithuanian