Pasakoriškas pasakojimas apie gamtos pasaką – P. Wohllebeno „Gamtos saitai“

Spread the love

„Man patinka pasakoti“ – paskutiniame „Gamtos saitų“ skyriuje prisipažįsta Peteris Wohllebenas, gamtininkas, miškininkas ir rašytojas. Tai ne pirmoji autoriaus knyga – Lietuvoje nemenko populiarumo susilaukė ankstesniosios „Paslaptingas medžių gyvenimas“ ir „Kaip gyvūnai jaučia ir supranta pasaulį“. Šioji, trečioji, žvelgia į gamtą kaip į vieną didelį mechanizmą ir bando tirti ryšius tarp mechanizmo varžtelių.

Knygos tema, kaip ir nusako pavadinimas, yra gamtos saitai. „Kaip medžiai gamina debesis, o sliekai valdo šernus“ – priduria autorius pirmajame puslapyje. Kūrinyje narpliojami ryšiai tarp medžių ir vabalų, miško ir klimato, vilkų ir upių. Tiesa, didžioji dalis tokių ryšių ir pavyzdžių imami iš gimtojo autoriaus krašto, vidurio Europos, tad egzotiškų istorijų tikėtis neverta. Autoriaus tikslas, regis, yra papasakoti žmonėms apie saitus gamtoje, sužadinti daugiau smalsumo bei meilės ir galbūt priversti šiek tiek susimąstyti. Wohllebenas neliepia žmonėms elgtis vienaip ar kitaip, bet jo nuomonė apie ekologiją atsiskleidžia gana aiškiai: pasak jo, tiesiog turėtume leisti gamtai tvarkytis pačiai. Nuomonės ir istorijos nėra laužiamos iš piršto: gale pateikiamas daugiau nei 70‑ies šaltinių sąrašas, tad susidomėjęs skaitytojas gali apie vieną ar kitą temą pasiskaitinėti plačiau.

Nors „Gamtos saitų“ tematika mokslinė, kalba toli gražu tokia nėra. Rašytojas sakosi sulaukęs kritikos iš kolegų: jie teigė, kad „kalba esanti per daug emocionali – sužmoginu medžius ir gyvūnus, ir tai nėra moksliška“. Autorius labai mylintis gamtą ir nebijo to parodyti. Jis iškyla lyg mokytojas, entuziastingai pasakojantis apie savo dalyką mokiniams. Retsykiais galbūt per daug globėjiškai – beskaitydama kartą ar du pasijaučiau lyg nemokša trečiokėlė per pasaulio pažinimą, o knyga visgi skirta suaugusiesiems. Kita vertus, tikrai nereikės bėgti prie kompiuterio guglinti vienos ar kitos sąvokos, kad suprastumėte, ką autorius nori pasakyti. Informacija pateikiama paprastai ir aiškiai.

Kūrinys vystomas pakankamai nuosekliai: nuo žinduolių pereinama prie medžių jų aplinkoje, nuo medžių prie vabalų po jais ir klimato aplink juos ir taip toliau. Sutrikdė tik vienas skyrius: „Iš kur atsirado baltieji žmonės?“ Čia autorius prabilo ganėtinai harariškai ir paniro į apmąstymus apie homo sapiens ir neandertaliečių ryšius, žmogaus evoliuciją ir galimą ateitį. Pasijaučiau šiek tiek išmušta iš vėžių, ir jeigu skyrius tiesiog būtų buvęs iškirptas, nebūčiau pamaniusi, kad kažko trūksta. Tokia tema netelpa į vieną trumpą skyrelį ir ne itin glaudžiai siejasi su kitomis kūrinio temomis – ironiška veikale apie saitus. Kitame skyriuje Wohllebenas lyg niekur nieko grįžo atgal prie gamtos mechanizmo ir kurtinių.

Žinoma, veikalas kaži ar būtų taip išpopuliarėjęs, jei meilė gamtai dabar nesisuptų „ant bangos“. Zero waste, veganizmas, žaliųjų partijos ir ekologija apskritai sulaukia vis daugiau ir daugiau dėmesio. Australijos gaisrai, šilčiausias Lietuvos sausis nuo orų stebėjimo pradžios, nykstančios senosios ir atkeliaujančios naujos rūšys, visa tai kelia nerimą. Žmonės ieško informacijos, nori padėti Žemei, ir šis lengvu aiškiu stiliumi pateikiamas kūrinys daug kam yra pats tas.

Kūrinį rekomenduočiau tiems, kurie siekia ne konkrečių žinių apie konkretų dalykų, bet nori apskritai daugiau sužinoti apie gamtą ir nuostabų jos mechanizmą. Lengvas pasakojamasis stilius turėtų įtikti ne vienam, tačiau jei nemėgstate šiek tiek globėjiško tono, jis gali pradėti erzinti. Autorius nėra Nobelio laureatas, knyga nesusižėrė krūvos apdovanojimų, perskaitę tokią neskubėkite girtis didžių literatų ar mokslininkų klubuose. Nemanau, kad autorius ir pretendavo į mokslo ar literatūros aukštumas. Tai yra paprasto žmogaus pasakojimas apie gamtą paprastiems žmonėms.

Leave a Reply

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

lt_LTLithuanian
lt_LTLithuanian