Niekada negali žinoti

Spread the love

Aš dažnai į traukinį įlipu paskutinė, bet tai visai nesvarbu, nes geromis knygomis galima visavertiškai mėgautis bet kada. Ypač, kai šalyje įvestas karantinas, ir grįžusi namo pasikuiti senose knygų lentynose ir randi būtent tokią knygą.

Toji knyga vadinasi „Mergina traukiny“, arba originalo kalba – „The Girl on the Train“; būtent angliškai ir skaičiau. Tai yra autorės Paulos Hawkins debiutas, ir nereikia net sakyti, kad tikrai labai tvirtas, mat knyga iškart laimėjo „Goodreads Choice“ apdovanojimus už geriausią detektyvą ir trilerį.

Pagrindinė veikėja – Rachel: išsiskyrusi, prasigėrusi ir nepatikima kaip pasakotoja. Negali žinoti, ar jos mintys yra paveiktos ilgalaikio alkoholizmo, ar ji iš tikrųjų galvoja, ką sako. Kiekvieną rytą Rachel lipa į visada tuo pačiu laiku atvykstantį traukinį ir keliauja į centrinį Londoną tuščiai leisti savo nykias dienas. Važiuodama ji visada stebi porą, gyvenančią dailiame Viktorijos stiliaus name – jiems Rachel sugalvojo ir vardus, ir gyvenimus, ir pomėgius, tačiau niekada negali žinoti, kas iš tikrųjų yra, ką mėgsta ar veikia žmogus. Būtent taip atsitiko ir Rachel, kai ji įklimpsta į žmogžudystės tyrimą bei tikrosios – blaivosios – savęs ieškojimą.

Iš viso knygoje yra trys pasakotojos: minėtoji Rachel, jos buvusio vyro naujoji žmona Anna ir stebimoji Megan, kurią Rachel vadina Jess. Besikeičiant moterų naratyvams, pamažu narpliojasi paini ir paslaptinga istorija.

Knygoje puikiai perteikiamas apgailėtinas jausmas, kurį jaučia Rachel savo tokia pačia apgailėtina egzistencija. Jos gyvenimas, žodžiai ir veiksmai matuojami vyno stiklinėmis bei džino ir toniko skardinėmis. Rachel – nepatikima pasakotoja, nes ji pati neskiria realybės nuo fikcijos, nesupranta, kas yra tikra, kas ne, kas teisinga ir ko verčiau nedaryti, tačiau skaitant toliau toks neaiškumo rūkas pamažu sklaidosi, Rachel, kaip veikėja – evoliucionuoja.

Kaip minėta anksčiau, knygos žanras yra detektyvas / trileris, tačiau galima pastebėti ir psichologijos ir net siaubo. Per psichologinę prizmę knygoje nagrinėjama kūno kalba, veido išraiškos bei veikėjų mintys – tokios, kurioms knygose paprastai dėmesio neskiriama ir jos tiesiog neužrašomos, mat gali pasirodyti per daug keistos ar nepriimtinos, tačiau tai ir yra tasai natūralus, žmogiškasis faktorius – visi mes šiek tiek keistuoliai. Na, o siaubas persiduoda per jausmą, kurį aš asmeniškai patyriau skaitydama – mane iškart aplankė toks… užkastų kūnų ir žmogžudystės „vaibas“.

Perskaičius knygą iškart aplanko nušvitimas, jog tam tikri dalykai visai nebuvo tokie, kokie buvo aprašyti ir kaip buvo bandyta įteigti skaitytojui. Norisi viską tuoj pat perskaityti dar kartą, jau žinant migla saistytų situacijų tikrovę.

Taigi, jeigu norisi knygos su įtraukiančia ir šiurpinančia istorija – čiupkit „Merginą traukiny“ ir mėgaukitės. Tik perspėju – perskaitysit greitai.

Leave a Reply

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

lt_LTLithuanian
lt_LTLithuanian