Karas su salamandromis

Spread the love

Taip jau nutiko, kad aš, būdama beviltiška distopinių romanų fanatike, po Kalėdų eglute radau akimis šimtąkart knygynuose rytą knygą. Pusę vakaro vaikščiojau išsivėpusi iš laimės. Vakaro, nes mūsų nekantri šeima pagal tradiciją keičiasi dovanomis po Kūčių vakarienės – jei netyčia kilo klausimas. Grįžtant prie knygos… Iškart puoliau vartyti dabar jau nuosavą egzempliorių ir, šeimos nelaimei, priėmiau krabo atsiskyrėlio likimą kvepiančių puslapių priedangoje.

Ėmus vartyti, iš netikėtumo ant kaktos iššoka akys. Knyga turėjo vieną ypatingą bruožą: nors skirta suaugusiųjų (ar bent jau tokiais apsimetančių) auditorijai, ji pilna iliustracijų, brėžinių, laikraščių iškarpų, pateiktų svetimomis kalbomis – hieroglifais. Mano vidinis penkiametis plojo katučių – taip seniai nebeskaitau iliustruotų knygelių. Nežinau, ar čia sumanus redaktorių ir leidėjų žingsnis, ar taip buvo sumanyta paties autoriaus, bet man, amžinai mažvaikei, tai tikrai paglostė širdelę.

XIX a. pabaigoje gimęs roboto termino kūrėjas ir populiarintojas Karelas Čapekas (tiesa, kartu su broliška Josefo Čapeko išmintimi ir parama) savo darbą išmanė. Šis didis čekas buvo pripažintas vienu pirmųjų mokslinės fantastikos romanų autorių. Jo „Karas su salamandromis“ vėliau tapo įkvėpimu tokiems garsiems darbams kaip George Orwello „1984-ieji“.

Tiesa, pasisekė žmogeliui, vardu Karelas, – toli gražu ne kiekvienas džiūgautų dėl prastos sveikatos, bet kai tai išgelbėja nuo pirmųjų gretų karo lauke, manyčiau, it‘s a deal! Iš gyvenimo sulaukęs paradoksalaus šanso, laiko veltui nešvaistė – tuo metu ėmėsi studijuoti filosofiją Berlyno bei Paryžiaus universitetuose. Įgytas sodresnis pasaulyje vykstančių reiškinių suvokimas leido žmonijai dovanoti paveikias satyras ir žaismingus groteskus, gydančius nuo dvasinio supuvimo.

Dvasinis supuvimas, sakai… Kūrinio pradžia nepaprastai žãvi mano burnotojos-nenaudėlės alter ego, mat skaitau apie žilą laivo kapitoną jūros vėjų nugairintu veidu: jis plūsta salos, kurioje išsilaipino, gyventojus labai nemandagiai smagia maniera. Nors koneveikia kaip išmanydamas, supranti, kad žmogus širdies gilumoje – kitus mylintis jautruolis, tik bekraštės jūros nepamokė to iškelti paviršiun. Būtent jis šioje istorijoje taps atspirties tašku ir vienu pasaulio istorijos iškreipėjų (jei tai išvis žodis).

Deja, kuo toliau, tuo dažniau galvoje kirbėjo įkyri mintis, kad knyga visgi nebūtų mano „nors prie širdies dėk: Top 5“ sąraše… Ją gan lengva skaityti, tačiau kuo toliau, tuo aiškiau supratau, kad ten pateikiamos ekonominės ir politinės salamandrų įsitvirtinimo pasaulyje subtilybės pamažu ima kelti nuobodulį – nelieka ryškios intrigos, kuri gerų knygų neleidžia padėti į šalį. Ši tiko pagadinti akis kelionėse viešuoju transportu ar kelis puslapius prieš miegą paskaityti. Nepaisant to, laukiau kulminacijos. Ji savy it riešuto kevalas saldų branduolį saugojo kūrinio pavadinimo esmę. Taip pavadinta juk nebūtų šiaip sau, ar ne?

Kulminacijos sulaukiau. BOOM neįvyko. Akivaizdu: pavadinimas, akį mirktelėjęs, paslapties šydą praskleidė anksčiau, nei to būtų norėjęs bet koks normalus vidutinybių kastai priklausantis knygų skaitytojas. Tačiau gal tame ir slypėjo šio kūrinio grožis: bene aplankant nusivylimui dėl dar vienos knygos miglota pabaiga, kur neva paliekama laisvė skaitytojui susikurti norimą atomazgą, apsireiškia dar nematytas kūrybinis sprendimas. *PAUZĖ* . Bijau, kad jei ir toliau džiūgausiu dėl neregėtų reiškinių LiteratūriniųKūriniųPabaigų visatoje, sugadinsiu malonumą skaitytojui, kuris tik ir taikosi suleisti dantis į sultingą baigiamojo žodžio galybę, kai visu svoriu užgriūva individo pasaulėlį drebinantys suvokimai. Pasakysiu tik tiek: už tai, kaip sumąstė pasielgti rašytojas, jam paspausčiau ranką.

Tai jokiu būdu nėra bloga knyga. Paprasta, ji tiesiai per aplinkui skaitytoją veda pasaulio išsigimimų suvokimo link. Aprašomi visuomenės veikimo principai, kurie būtų naudingi plėsti nuovoką žmonių, siekiančių karjeros vadybos, ekonomikos ar politikos srityse. Kūrinyje galima įžvelgti praeityje gajų, bet iki šių dienų sėkmingai išsaugotų žmonių ydų, veikiausiai, bujosiančių dar ilgus šimtmečius. Žinoma, jei riestos nosys anksčiau nenuves į pražūtį… Bet kuriuo atveju, jei satyra jums artimas žanras ir norėtųsi valandėlę kitą prisiminti vaikystės knygų iliustracijas – tai mano rekomendacija jums.

Leave a Reply

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

lt_LTLithuanian
lt_LTLithuanian