G. Alkausko „Keliaujantis akmuo“ – poezija, kuri…

Spread the love

Esama knygų, kurių ieškom. Galbūt žvalgomės į „100 knygų, kurias privalai perskaityti per savo gyvenimą“ sąrašus ir renkamės būsimą draugę iš jų. Galbūt mėgstam kokį jau skaitytą autorių ir išsigooglinam kitus jo vaikus. Galbūt susidomim senovės Graikija / astrofizika / gaidžių muštynėmis XX a. Meksikoje ir ieškom knygų būtent ta tema, norėdami sužinoti daugiau. Ir yra knygų, kurias atrandam netyčia. Nusipirktos artimiausioj parduotuvėlėj, nes joms buvo akcija, o sudėtos prie pat kasų. Rastos šmirinėjant bibliotekoje, nes akį patraukė viršelis, ir greitai peržvelgę nugarėlę pamanėm: kodėl gi ne? Trumpai tariant, knygas, kaip ir žmones, galima sutikti įvairiai.

Šią knygą sutikau, kai vieną liepos antradienį gan netyčia atsidūriau knygos pristatyme / koncerte. Jį vedė man nepažįstamas, bet tam tikra prasme žinomas matematikas / kompozitorius / jau ir rašytojas, Vilniaus universitete dėstantis smagiai skambantį dalykėlį „Matematika ir muzika“. Tai Giedrius Alkauskas, ir „Keliaujantis akmuo“ yra pirmoji jo knyga.

Tai poezija. Paprasta, galvos per daug nekvaršinanti poezija, kurią tiesiog malonu skaityti. Nemažą vaidmenį atlieka rimas, unikalus ir kažkuo matematiškas, aiškus, suderintas, skambantis. Tai ne Šekspyro sonetų skambesys, ne Salomėja Nėris, bet taip pat ne baltos eilės. Slystantis, plaukiantis, mane jis lyg srovė nusinešė link eilėse besislepiančių istorijų.

Kalbant apie istorijas, galima išskirti dvi tematines knygutės dalis ir dvi pagrindines temas: mitologiją ir muziką. Pirmoji dalis – „Nugrimzdusio miesto vadavimas“ – apima eiles, besiremiančias mitologiniais įvaizdžiais, būtybėmis, pasakomis ir sakmėmis. Čia jūs galėsite sutikti Laumiuką, išgirsti, kaip buvo gelbstimas nuskendęs Aigrado miestas, ir pasimėgauti viena neeiliuota, bet ne mažiau skambia, rašytine sakme. Antroji dalis – „Pianistės klajonės“ – skirta visoms pianistėms, šiek tiek trumpesnė, joje iš esmės nupasakojamos įvairios muzikantų svajos, bėdos ir, žinoma, klajonės. Turiu pripažinti, kad didesnį įspūdį paliko pirmoji dalis. Galbūt sužavėjo gudriai susukti mitologiniai įvaizdžiai, atkurtas senovės Lietuvos jausmas. O galbūt man, kaip ne muzikantei, buvo sunkiau įsijausti į muzikantų kailį. Tačiau tai gali būti tiesiog skonio reikalas.

Eilėraščiuose mažai ieškojau moralo ar užslėptos pagrindinės minties. Skaičiau juos lyg klausyčiau istorijų – atsipalaidavimui, o ne galvos laužymui. Nepanirau į kontempliacijas ir per daug nesigilinau. Galvoje iš esmės teišliko eilių jausmas ir skambesys. Negaliu pasakyti, ar gilesnės minties išties trūko, nes nelabai jos ir ieškojau. Taigi rekomenduoju šią knygą kaip lengvesnį skaitinį modernios, bet ne per aštriausios poezijos gerbėjams, ypač besidomintiems muzika ar mitologija. O ar šios eilės nugrims literatūros istorijoje lyg paskendęs Aigrado miestas, o gal kaip tik skries per amžius ir širdis lyg aitvaras spalvotas, parodys tik laikas.

Comments
  1. Giedrius
    • Eglė Ingelevičiūtė
  2. Giedrius
    • Eglė Ingelevičiūtė
lt_LTLithuanian
lt_LTLithuanian