Emocinė glūduma „Norvegų girioje“

Spread the love

Nuo kitų japonų rašytojų Haruki Murakami skiriasi tuo, kad jau nuo jaunų dienų buvo sąlygotas vakarietiškos literatūros. Gimęs pokario Japonijoje per pirmąjį kūdikių bumą, Murakami pradėjo rašyti 29-erių, o dabar jis laikomas vienu didžiausių rašytojų ir yra pelnęs šeštą Kafkos prizą.

Ne, ši knyga nėra apie kokią nors girią Norvegijos glūdumoje. Pavadinimas – tai aliuzija į legendinės britų grupės The Beatles dainą „Norwegian wood“, veiksmui bėgant paaiškėjančią kaip vienos pagrindinių veikėjų – Naoko – mėgstamiausią dainą.

Knyga prasideda su 37-mečio Toru Vatanabės atvykimu į Vokietiją. Jis išgirsta melancholiškus „Norwegian wood“ akordus, kurie iškart nukelia jį į šešiasdešimtuosius, bene įdomiausius, tačiau taip pat ir skausmingiausius gyvenimo metus, kur prarado geriausią draugą, tačiau ir išmoko begalę neįkainojamų gyvenimo pamokų.

Knygoje kruopščiai nagrinėjama slegianti kasdienybė ir griežta tvarka, švietimo svarba jauno žmogaus gyvenime ir apskritai japonų kultūra, kuri taip skiriasi nuo mūsiškės. Veikėjai labai įvairiapusiški, tačiau visus juos sieja vienas dalykas – tam tikras „trūkumas“, arba bruožas, kuris daro juos netobulus – tokius, kokiais taip dažnai jauni (ir ne tik) žmonės siekia tapti. Kalbama apie dvasiškai sužeistus žmones, savižudžius, apie patologinius melagius ir homoseksualus, pedantus, sekso maniakus, o ištisus puslapius trunkantys kiekvieno jų gyvenimo istorijas atskleidžiantys dialogai negrįžtamai prikausto.

Dramos studentas Toru pamini Euripido pjeses, kurių struktūra visiškai atitinką pačią knygą:

„Išskirtinis jo pjesių bruožas yra tas, kad įvykiai susimazgo taip, jog personažai neišvengiamai įsipinklioja į spąstus. Suprantate, ką turiu omeny? Pasirodo daugybė visokiausių žmonių, visų jų situacija skirtinga, visi turi savus motyvus bei argumentus ir kiekvienas siekia teisingumo ar laimės – kaip juos supranta. Tad galų gale niekam taip ir nepavyksta nieko nuveikti. Ką gi, nenuostabu. Noriu pasakyti, jog iš esmės neįmanoma pasiekti, kad triumfuotų teisingumas absoliučiai visiems arba kad visi staiga taptų laimingi, tad galiausiai įsiviešpatauja chaosas.“

Vyrauja mintis, jog netobulumas ir yra tobulumas – visi negali būti laimingi, visiems negali pasisekti, kažkas turi kentėti, ir tai yra normalu, nes tiesiog – c‘est la vie. Dėl tų pačių priežasčių jokiais būdais negalima draskyti savęs į skutelius bandant kur nors ar kam nors įtikti, net dabar žmonės ne visada supranta, jog nuoširdžiausiai mylėti ir branginti visų pirma reikia save. Ne, tai ne savanaudiška, o tiesiog reikalinga. Kaip mylės kažkas kitas, jei pats nemyli?

Susitapatinti su Toru ir jo jausmais puikiai galima ir per jo rašytus laiškus kitiems veikėjams – suprantama, kaip jis jaučiasi, mintys dėstomos tiesiogiai, ir retkarčiais netgi galima nuspėti, ką darys toliau. Taip pat nejučia pagauni save mąstant, ką tam tikroje situacijoje, aprašomoje jo ar kitų veikėjų laiškuose, darytum tu.

Nors ir knyga versta iš tarpinės anglų kalbos, ne iš japonų, tekstas stebinančiai geras ir sklandus, išbarstyta lietuviškesnių frazeologizmų, posakių ir sakino konstrukcijų, dėl ko lietuvis skaitytojas gali dar labiau susitapatinti su pagrindiniu veikėju.

Galiausiai autoriaus siunčiama žinutė yra ta, jog gyvenimas būtinai atsiųs įvairiausių išbandymų, parodys, kad jis ir žiaurus, ir nuostabus, o sprendimas, kaip visa tai „suvirškinti“ ir gyventi toliau, glūdi tik pačiuose mumyse.

Leave a Reply

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

lt_LTLithuanian
lt_LTLithuanian