Darkart apie Brandono Sandersono „Miglos vaikus“: „Iškilimo šulinys“

Spread the love

„Iškilimo šulinys“ – antroji garsaus amerikiečių fantasto Brandono Sandersono trilogijos „Miglos vaikai“ knyga, „Paskutinės imperijos“ tęsinys. Tad jeigu pirmos dalies dar neskaitėte, geriau pradėkite čia.

Šiame kūrinyje tęsiama Vinos – buvusios vagilės, tapusios viena galingiausių magių ir kovotojų pasaulyje, – istorija. Pirmajame romane veikėjai pasiekė savo tikslą ir sugriovė tūkstantį metų gyvavusią valdžią. Dabar jie patys tapo valdžia ir tenka rūpintis ne vien savo kailiu, bet ir visos imperijos likimu. Tiesa, kol kas jie valdo tik sostinę ir centrinę dominiją – ir tai netvirtai. Šioje knygoje Elendas, knygius idealistas, staiga tampa karaliumi ir vienu pagrindinių knygos personažų. Kaip veikėjas jis keičiasi ir auga, mokosi vadovauti, abejoja ir daro daug klaidų. O Vina kovoja ne tik su priešais, bet ir su savimi, dar daugiau abejoja, baidosi herojės vardo, mąsto apie save ir Elendą. Taigi, nemažai kas pasikeičia: atsiranda naujų perspektyvų veikėjų ir visuomenės atžvilgiu, padaugėja politikos, sužiba kiti personažai.

Veiksmo scenos, nors retesnės – o gal taip tik atrodo ilgesniame kūrinyje? – vis dar patraukliai aprašomos. Magijos sistema nebekelia tiek nuostabos, kaip pirmoje dalyje, kai viskas buvo taip nauja. Tačiau Sandersonas įveda naujų elementų, palieka neaiškumų, šitaip palaikydamas susidomėjimą. Reikia nepamiršti, kad dabar tik vienas iš dviejų pagrindinių veikėjų yra kovotojas, o antrasis kovoja žodžiais ir raštais posėdžių salėje.

Pats romanas vystosi ganėtinai lėtai. Pradžia įdomi, tačiau ties viduriu autorius laaabaaai tempia gumą. Kaip ir „Paskutinėje imperijoje“, paskutiniajame ketvirtyje veiksmas pagreitėja, o pabaigoje trenkia taip stipriai, kad atsibunda net ir labiausiai apsnūdęs skaitytojas. Intriga pakimba it Damoklo kardas, viliodama iškart griebti trečiąją dalį.

Ką jau ką, bet siužeto vingius Sandersonas tikrai mėgsta ir išvingiuoja juos tikrai neblogai.

Užkliuvo kelios techninės detalės. Vienoje vietoje buvo sumaišyti veikėjų vardai, kitoje raidės, trečioje tas pats tekstas viename puslapy verčiamas vienaip, kitame kitaip. Kažkurį skyrių Sandersonas turbūt rašė žiūrėdamas rungtynes, nes į veiksmą triskart kišosi „neįtikėtina!“, „nuostabu!“ ir „sunku patikėti!“ šūksniai, vėliau išnykę suvisam. Kaip ir pirmojoje knygoje, skyriai pradedami seniai mirusio svarbaus veikėjo raštų ištraukomis – „Paskutinėje imperijoje“ tai buvo pagrindinis antagonistas, dabar jo amžininkas filosofas, bandęs jį sulaikyti. Ir nors patys raštai siužetui labai svarbūs, sakinukas ar du skyrių pradžioje šįkart kūriniui maža ką davė. Galbūt jie būtų įdomesni skaitant antrąkart, daugiau apie istoriją žinant. Dabar rodėsi, kad autorius tenori išlaikyti pirmoje dalyje pradėtą sistemą.

Skaitydama „Iškilimo šulinį“ ne kartą prisiminiau lietuvių kalbos pamokas gimnazijoje. „Rašydami dėstymo pastraipas, – sakė mokytoja, – pirma dėkite stiprią pastraipą, pabaigoje pačią stipriausią, o vidury silpniausią.“ Sandersonas galimai taiko tokią sistemą – stipri, silpnoka, stipriausia – ne tik pačiuose kūriniuose, bet ir trilogijos mastu. Kryžiuoju pirštus, kad paskutinė knyga sistemą atitiktų.

Leave a Reply

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

lt_LTLithuanian
lt_LTLithuanian