Beresnevičiškoji komedija

Spread the love

IKI parduotuvėje kartais galima rasti pigių knygų (ir visai neblogų). Viena mane patraukė neįprastu viršeliu, kuriame puikavosi fantastinė, žmones ryjanti Jeronimo Boscho būtybė; aplink ją sukosi aibė žodžių. Ir taip, žinau, apie knygas negalima spręsti iš jų viršelio, bet kai kada tai visai padeda.

Šitaip neromantiškai susiradusi šią knygą, pradėjau pseudoromantišką kelionę pragaro ratais tarp epochų, reinkarnacijų ir gyvenimų, sekdama nelygiais Tomo Vagabundo žingsniais.

„Nuostabūs Tomo Vagabundo nuotykiai ir regėjimai“ – tai vizijų romanas, Gintaro Beresnevičiaus rašytas nuo 1985 iki 2006 m., tačiau išleistas tik po autoriaus mirties, 2007 m. Tai postmodernus romanas, bene vienas pirmųjų ir nedaugelio Lietuvoje.

Siužetinę liniją apibūdinti sunku ir ji pradeda aiškėti knygai tik įpusėjus, arčiau pabaigos. Tai pašiepia pats autorius, teigdamas, kad …logika čia netinka. O kas tinka? Štai tai aš ir mėginu išsiaiškinti, ir tas mėginimas atstoja (?) siužetinę liniją. Tačiau tai kelionė, labiausiai prilygintina Dantės „Dieviškajai komedijai“. Nors Beresnevičiaus pragaras daug abstraktesnis ir šiuolaikiškesnis, aliuzijų tarp šių istorijų įžvelgti galima daug, ką pastebėjo ir Regimantas Tamošaitis, romaną pavadinęs „Žmogiškąja komedija“. Tomas Vagabundas, pasakotojas, krinta, velkasi į priekį, šliaužia ir stumia siužetą, beieškodamas Lolitos, savo Beatričės. Jiedu ir bevardis šikšnosparnis iš esmės yra vieninteliai neepizodiniai veikėjai. Visi kiti veikėjai tėra vaiduokliai, nors saviti, įdomūs, bet teišnyrantys epizodui ar dviem, retai įvardyti, sunkiai įsimenami. O ar reikia ko daugiau? Šiai knygai ne.

Vis dėlto nereikia išsigąsti. Aiškaus siužeto trūkumas, sunki nuodėmė paprastai nuotykių romanėliui, atperkamas kuo kitu. Romanas plaka religijas, filosofijas, kultūras, epochas ir istorinius veikėjus į vieną didelį, intertekstualų ir postmodernų omletą, kurį autorius šypsodamas pateikia skaitytojui. Stebuklingai, tas omletas gaunasi vykęsnors ir ne kiekvieno skoniui. O autoriaus stilius – šmaikštus, familiarus, bet kartu ir intelektualus – yra vienas vertingiausių knygos aspektų, šviežiai malti juodieji pipirai, teikiantys romanui skonį. Techniką galima pavadinti sąmonės srautu, gerai žinomu iš „Uliso“ ir lietuviškosios „Baltos drobulės“, tačiau Beresnevičiaus tekste ji naudojama savitai, beresnevičiškai.

Pagrindinė idėja pagaunama ne lengviau už siužetą. Ji, lyg šiek tiek geranoriškenė hidra, turi begalę galvų, pavidalų, reinkarnacijų, kurių vieną sučiupus iškyla naujos jos vietoj. Galbūt tai kritika vartotojiškam šių dienų pasauliui. O gal Dievo paieškos. Meilės istorija. Filosofinis diskursas. Nurodymas, kad gyventi reikia šiuo momentu? Teiginys, kad yra kažkas daugiau nei šis gyvenimas? Skaitytojas gali rinktis ir spręsti pats.

Visgi tai nelengva knyga. Nors tėra vos ilgesnė nei šimto puslapių, ji reikalauja daug pastangų, įtempto mąstymo, susikaupimo. Prisipažinsiu, pati baigiau ją ne iš pirmo karto. Tačiau dabar džiaugiuosi. Jaučiuosi praturtinusi savo žinias, požiūrius, taip pat šiek tiek didžiuojuosi įveikusi romaną, perkeliavusi pragaro ratus kartu su Vagabundu. Knygą siūlyčiau tiems, kas nesibodi postmoderno ir visų jo keistenybių ir ieško ko nors daugiau nei pajūrinis skaitalas (nebent pajūryje mėgstate skaityti Kantą, Šopenhauerį ir lietuviškus postmodernius romanus).

lt_LTLithuanian
lt_LTLithuanian