André Aciman „Vadink mane savo vardu“: 7 melancholiški abrikosai

Spread the love

  1. Kas yra meilė?

Meilė – tai viso labo kažkokios cheminės reakcijos ar tikrų tikriausias stebuklas? Ji gali būti labai įvairi – netikėta, toksiška, išprotėjusi, o André Aciman romano „Vadink mane savo vardu“ (originalus pavadinimas „Call Me by Your Name“) atveju – absoliuti, tyra bei labai gili. Tiesa, kai kurie pasakytų, jog sykiu ir netradicinė. Bet kam tai rūpi, kai meilė yra?

  1. Sodininkas

André Aciman šiuo metu dirba profesoriumi Niujorko miesto universiteto absolventų centre, kur dėsto literatūros istoriją ir nagrinėja Marcelio Prousto darbus. Anksčiau dėstė prancūzų literatūrą Niujorko universitete bei prancūzų literatūrą Prinstono universitete ir Bardo koledže. Atsižvelgiant į jo polinkį literatūrai, buvo tik laiko klausimas, kada pats pradės kurti.

  1. Žydėjimas

Veiksmas vyksta aštuntojo dešimtmečio vienoje Italijos rivjeroje. Elijas Perlmanas susipažįsta su nauju savo tėvo, literatūros profesoriaus, padėjėju Oliveriu. Tai ne pirmas praktikantas, liekantis su jais visai vasarai, bet pirmas – kažkuo ypatingas. Sutrikęs paauglys ir įžūlus vyrukas – iš pirmo žvilgsnio ne pati geriausia kombinacija, tačiau vėliau jų graži draugystė sugriauna visus įsitikinimus, visas taisykles, ir apskritai visa, kas laikoma „ne taip“.

  1. Tėkmė

Knyga padalinta į keturias dalis, skyrių nėra – tai tiesiog vientisas tekstas, suskirstytas į atitinkamus Elijaus ir Oliverio draugystės etapus. Iš pradžių tai kiek apsunkino skaitymą, bet vėliau pasijutau lyg skaityčiau vieną ilgą, gražią ir jausmingą poemą, lyg pats Elijas nesustodamas man ją pasakotų. Taigi, tas vientisumas pasirodė neįprasta, bet įdomi savybė. Romane gausu detalių aprašymų, kiekvienas jų puikiai perteikia neapsimestinus Elijaus jausmus – net jei tai ir buvo kažkas keisto, tai buvo tikra.

  1. Ką jaučia abrikosai?

Mane ypač sužavėjo ši citata:

He was baffled to know that apricot trees existed in, of all places, our orchard. On late afternoons, when there was nothing to do in the house, Mafalda would ask him to climb a ladder with a basket and pick those fruits that were almost blushing with shame, she said. He would joke in Italian, pick one out, and ask, Is this one blushing with shame? No, she would say, this one is too young still, youth has no shame, shame comes with age.

Lietuviškai skambėtų taip: Jis sutriko sužinojęs, kad, iš visų pasaulio vietų, abrikosai augo būtent mūsų sode. Vėlyvomis popietėmis, kai namuose nebūdavo ką veikti, Mafalda paprašydavo užlipti kopėčiomis su krepšeliu ir surinkti vaisius, anot jos, kone raustančius iš gėdos. Jis pajuokaudavo itališkai, ir, paimdamas vieną, klausdavo: ar šis raudonuoja iš gėdos? Ne, atsakydavo ji, šis vis dar per jaunas. Jaunystė neturi gėdos jausmo – gėda ateina su amžiumi.

Man labai patiko, kad prinokę abrikosai buvo aprašyti kaip raustantys iš gėdos, ir kad ši ateina su amžiumi. Tai suprantu kaip teiginį, jog niekada nereikėtų gėdytis savęs ir savo jausmų, mat žmogaus gyvenimo pradžioje gėda išvis neegzistuoja.

  1. Slaptesnės gijos

Knygoje šiek tiek paliečiama ir religinė tematika – Elijaus šeimyna ir pats Oliveris yra žydai. Bet ir tuo jie skiriasi: anot Elijaus, jo šeimyna yra „diskretiški žydai“ – nesiskelbia ir praktikuoja savo religiją „šešėliuose“, o Oliveris drąsiai nešioja Dovydo žvaigždės pakabuką. Tai dar viena Oliverio ypatybė, sužavėjusi Elijų, – jo nerūpestingumas ir pasitikėjimas savimi, įsitikinimų laikymasis.

Judaizmo tema romane neatsitiktinė, mat pats André Aciman – žydas, gimęs ir užaugęs pokolonijiniame Egipte.

Tiesa, autorius suteikė šiek tiek galios ir pačiam skaitovui – André negalėjo pasirinkti ar rivjera turėtų būti Bordigera ar Boljaskas, tad pavadino ją tiesiog „B.“ ir leidžia spręsti skaitytojui. Tokia pati situacija ir su kaimyniniais miesteliais „N.“ ir „S.“ – galbūt tai Nica ir Sanremas, galbūt ir ne.

Greitai knyga turėtų pasirodyti ir lietuvių kalba.

  1. Derlius

Romanas parašytas daugiau nei prieš dešimt metų, bet globaliai išpopuliarėjo tik pasirodžius jo ekranizacijai, kurią pastatė italų režisierius Luca Guadagnino. Filme yra rodomos svarbiausios scenos ir citatos, bet pabaiga skiriasi. Pagrindinių aktorių Armie Hammer (vaidinusio Oliverį) ir Timothée Chalamet (vaidinusio Eliją) vaidyba pakerėjo kiekvieną, net ir patį André, kuris prieš maždaug tris mėnesius pareiškė rašąs knygos tęsinį ir pradžiugino kiekvieną šios istorijos gerbėją.

Šį romaną galima pavadinti tikru šedevru, giliai tyrinėjančiu meilės peripetijas ir pateikiančiu kitokį ir kartu visiškai natūralios ir intymios meilės atvejį. Rekomenduoju knygą tiems, kurie neapsiriboja tik vienu meilės suvokimu, tiems, kurie tiesiog nori jausti. Jautresni skaitytojai gali būti priversti išspausti vieną kitą ašarą – būtent taip atsitiko ir man. Saldi melancholija niekad anksčiau nebuvo tokia patraukli.

Leave a Reply

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

lt_LTLithuanian
lt_LTLithuanian